The Line

Elīna Vītola jau kurį laiką bando rasti savo dėdės dailininko, dingusio per Antrąjį pasaulinį karą, pėdsakus. Elīna po truputį renka informaciją apie savo giminaitį, naršydama archyvuose ir interneto bendruomenėse, susisiekdama su iki šiol nepažintais giminaičiais ir tikėdamasi, kad pakeliui ras ir keletą jo paveikslų. Ji girdėjo, kad jos dėdė mūšyje neteko rankos ir kojos ir galiausiai per stovyklas Vokietijoje ir Belgijoje pateko į Angliją, kur bent kurį laiką praleido globos namuose. Daug kas lieka neaišku, pavyzdžiui, ar po karo jis ir toliau tapė.

Visuomenėje rūpybos darbą dažnai patikime institucijoms ir didesniems kolektyvams. Tokiomis institucijomis galima laikyti pačią valstybę, slaugos namus, taip pat parodų centrus, iš kurių tikimasi, kad jie rūpestingai priims savo programoje dalyvaujančius menininkus. Dirbdamas kuratoriumi Talino meno rūmuose pajutau, kaip sunku rasti pusiausvyrą tarp kviestinių menininkų pageidavimų ir lūkesčių, institucijos patalpų ir savo asmeninės gerovės.

Tapybą studijavusi Elīna Vītola taip pat domisi meno tradicijomis, meno pasaulio funkcionavimu ir menininkų gerove. Įkvėpta savo dėdės profesijos, ji eksponuoja naują kūrinį iš ciklo – aliejinės tapybos darbus ant ilgų drobės juostų. Kalbėdamos apie pagrindinį dekoratyvinės tapybos elementą, šios linijos galėtų būti skirtos klijuoti ar rišti, žymėti ar matuoti teritoriją, tačiau galerijoje “Medūza” jos taip pat subtiliai supina įvairias parodos dalis.