Never-Drying Towels

Daugelyje kultūrų įprasta, kad ištekėdama moteris kaip kraitį gauna namų ūkiui reikalingą tekstilę: patalynę, apatinius ar miego drabužius ir virtuvės rankšluosčius. Lietuvoje į kraitį tradiciškai įeidavo ir dekoratyvinis rankšluostis, kurį nusiausdavo pati nuotaka. Jis buvo kabinamas matomoje vietoje jaunavedžių virtuvėje. Įkvėpta šios tradicijos, Morta Jonynaitė sukūrė austų rankšluosčių seriją. Čia eksponuojamas dviejų rankšluosčių komplektas, skirtas tos pačios lyties asmenų porai, kuri pagal galiojančius Lietuvos įstatymus negali oficialiai įregistruoti savo bendro gyvenimo.

Audžiant tekstilę visada susiduriama su pajautimu, kad šis kruopštus darbas vyksta lėtai ir užima daug laiko. Kaip ir kantrybės reikalaujantis amatas, kiekvienas tarpasmeninis santykis taip pat yra unikalus ir reikalauja abiejų šalių atsidavimo bei rūpesčio. Jonynaitė teigia, kad kaip kruopščiai išaustus virtuvės rankšluosčius dabar namuose pakeitė anoniminė masinė gamyba, taip vystantis visuomenei pasikeitė ir supratimas apie šeimą.

XVIII a. baltų vokiečių folkloristas Augustas Vilhelmas Hupelis rašė: “Jei Livonijos valstiečio paklausite, kodėl jis nori vesti, jis atsakys, kad jam reikia pagalbininkės, kuri prižiūrėtų namus, skalbtų ir siuvinėtų drabužius.” Ši citata, žinoma, atspindi Hupelio laikų lyčių vaidmenis, tačiau, pagalvojus apie estų kalbos santuokos žodžių junginį abielu, pažodžiui “pagalba-gyvenimas”, galbūt net ir šiais laikais santuoka pirmiausia galėtų būti suprantama kaip pragmatinė ir tik po to kaip intymi sąjunga. Galbūt kiltų pagunda skaityti kūrinį kaip skatinantį tradicijų keitimą, tačiau aš veikiau matyčiau jame pavyzdį, kaip tradicijos prisitaiko ir ištvermingai laikosi nuolat besikeičiančio pasaulio akivaizdoje.