Our Daddy is a Hunter

Nors Mäetamm akvarelės yra įkvėptos mėlynojo delfito dekoratyvinės keramikos, jose vietoje miesčioniškų peizažų ar buitinių scenų vaizduojamas neįprastas slėpynių žaidimas. Jame matome medžiotoju persirengusį tėvą, kuris savo žmoną ir vaikus persekioja jų bute ir įvairiais būdais jiems grasina. Paveikslus lydi iš sūnaus perspektyvos parašytas eilėraštis, kuriame tėvas vaizduojamas ne kaip smurtautojas, kaip būtų galima pamanyti iš paveikslų, bet kaip išskirtinis ir pagarbos vertas žmogus.

Marko Mäetammas dažnai groteskiškai vaizduoja kasdienį gyvenimą ir santykius. Tiesą sakant, palyginti su daugeliu kitų jo darbų, “Mūsų tėtis – medžiotojas“, atrodo visiškai nekaltas ar net žaismingas. Įdomu pastebėti, kad jo kūrinių vertinimas keičiasi kartu su kintančiu visuomenės supratimu apie tai, kas yra šeima. Yra tokių, kurie jo kūryboje įžvelgia ne vyriškumo kritiką, o neapykantos ir šovinizmo šlovinimą. Šiuo požiūriu Mäetammas tikriausiai patenka į tą pačią kategoriją kaip ir Jordanas Petersonas ar Andrew Tate’as. Vis dėlto pats Marko mano, kad tėvo figūrai, kurią matome jo darbuose, jau lemta istoriškai sunykti. Deja, šio istorinio patriarcho šmėkla dar ir šiandien tvyro virš vyrų ir visos visuomenės.

Nemanau, kad dėl smurto, pastaruoju metu siejamo su vyriškumu, galime kaltinti patį faktą, kad vyrai egzistuoja. Veikiau kiekvienas žmogus yra pats atsakingas už savo pyktį, įskaitant tą, kurį jam įskiepijo patirtas smurtas. Nors pastaraisiais metais apie smurtą šeimoje ir lyčių nelygybę viešai kalbama dažniau, šios temos vis dar yra tabu. Gal tai yra priežastis, kodėl Mäetamm kūryba provokuoja –  tai kas juokina, juokina dėl to, kad išreiškia nebylią tiesą. Nors iš to ir neišplaukia diskusijos, savirefleksija ar pripažinimas, tačiau konfrontuoti su šiomis problemomis yra svarbu. Negalime išprašyti vaiduoklio, jei nežinome, kaip jis atrodo, ar pasirenkame jo nematyti.