Can I Grow Here

Kartą man į rankas pateko straipsnis apie 1993 m. referendumus Narvoje ir Sillamäe, kurių tikslas buvo įtvirtinti šių Rytų Estijos savivaldybių autonomiją. Tąkart Estijos Aukščiausiasis Teismas referendumą pripažino negaliojančiu, o žvelgiant atgal galima tik spėlioti, kiek jaunai respublikai trūko iki ginčytinos teritorijos, panašios į Padniestrę, atsiradimo.

Straipsnis privertė mane suprasti, kad Estijos rusakalbių gyventojų perspektyva mano mokykloje įgytose istorijos žiniose visiškai neatsispindi. Visi žino pasakojimą apie tai, kaip trys Baltijos šalys susikibo rankomis ir su daina išsikovojo laisvę, tačiau kitų tautybių žmonių, gyvenančių Baltijos šalyse, požiūris į šį iliustratyvų pasakojimą iš esmės neįtrauktas. Turint omenyje, kad iš viso Baltijos šalyse gyvena apie 900 000 įvairios kilmės rusakalbių gyventojų, akivaizdu, kad dabartiniai oficialūs nacionaliniai pasakojimai yra siauri ir neapima visų, kurie šią vietą vadina namais.

Sandra Kosorotova savo videodarbe “Ar galiu čia augti” (Can I Grow Here) juda Talino Lasnamäe ir Piritos rajonus skiriančiu pylimu ir trikalbiame pasakojime pirmuoju asmeniu susieja savo kilmę su Sosnovskio barščių, kurie yra pripažinti svetima invazine rūšimi, kilme. Kosorotova pradeda nuo vietinio konteksto, bet galiausiai kalba apie rūšių santykius plačiąja prasme. Tai, kaip žmonės skirsto augalus į naudingus ir nepageidaujamus, atspindi žodyną, kuris naudojamas vieną socialinę grupę parodyti esant žemiau kitų. Kaip augalas nesirenka, kur dygti, ir nežino, kad yra laikomas piktžole, taip ir joks žmogus negali pasirinkti vietos, kurioje gimsta. Kuo agresyviau kovojate su invazinėmis rūšimis, tuo gajau jos veisiasi.