I’m too sad to tell you

Parodos pradžia – tai nespalvotas ir nebylus Bas Jan Ader filmas “Man per liūdna, kad tau pasakyčiau”, kuriame matome verkiantį menininką. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, Aderis niekam neatskleidė savo liūdesio priežasties. Viena vertus, tai labai intymus kūrinys; mums pavyksta pamatyti emocinę reakciją, kurią žmonės, ypač vyrai, paprastai slepia. Vis dėlto, yra žinoma, kad Aderis šiame filme verkė tik prieš kamerą. Taigi, ar šis verksmas nuoširdus, o gal visai ne?

Kaip mus verčia jaustis tai, kad verkiantis asmuo yra vyras? Vakarų visuomenėje stiprybė laikoma viena pagrindinių vyriškų savybių, tad kūrinio sukūrimo laikotarpiu vyravusio antrosios bangos feminizmo kontekste šį vaizdo įrašą galima suprasti kaip vidinį išsiveržimą iš tradicinio vyriškumo ir su juo susijusių stereotipų. Tačiau kaip mes šį kūrinį matytume, jei jame verktų moteris? Ar verksmas mums atrodytų herojiškas, pažeidžiamas ir kartu švelnus, ar veikiau – isteriškas? Nemanau, kad kuri nors iš šių teorijų atspindi visą tiesą apie Aderį ir jo liūdesį.

Daug diskutuojama, kiek vyriškumas ir moteriškumas yra biologiškai nulemti. Tačiau akivaizdu, kad lyčių stereotipai didele dalimi yra socialiniai arba, kitaip tariant, sukurti. Vaidmuo ir tapatybė, kurią žmogus pasirinko visuomenėje, gali nieko nepasakyti apie tai, kas vyksta jo viduje.