Kuratoriaus pratarmė

Praėjus porai dešimtmečių po to, kai Jacques’as Derrida aprašė keistą susidūrimą su savo katinu, atostogaudamas Muhumaa saloje su draugais važiavau per atkurtas aliuvines lygumas jūros link. Kartkartėmis vienam iš mūsų tekdavo iššokti iš automobilio, kad atidarytų ir uždarytų kelią blokuojančius galvijų vartus. Kai priartėjome prie paskutinių vartų, priešais juos būriavosi didelė galvijų banda, kuri mums pasirodžius ėmė lėtai linguoti tolyn. Galiausiai banda iškeliavo, išskyrus porą užsispyrusių gyvulių. Vienas iš jų gulėjo ant žemės priešais vartus, o kiti stovėjo aplinkui tarsi sargyboje ir žiūrėjo į mus kiaurai pro priekinį stiklą.

Vieną dieną išėjęs iš dušo Derrida pažvelgė į savo katę ir pajuto, kad katė žiūri į jį. Matydamas į mus įsmeigtas karvių akis supratau, kad neįsivaizduoju, kaip bendrauti su šiais gražiais ir sąmoningais padarais. Vaikystėje buvau matęs, kaip kaimo keliukais piemenys gena karves namo, bet pats niekada to nedariau. Sėdėjau sau automobilyje, vilkėdamas senus senelio marškinius, ir susigėdęs galvojau, kad man trūksta žinių, kurios vos prieš kelias kartas būtų buvusios savaime suprantami dalykai. Galiausiai karvė lėtai atsistojo ant kojų ir šlubčiodama nuėjo, paskui ją – ir prižiūrėtojai. Pasirodo, kad garbės sargyba tiesiog kantriai laukė, kol sužeista bandos narė sukaups jėgas atsikelti.

Jau kurį laiką vis rengiu meno parodas, kuriose vienaip ar kitaip kalbama apie šiuolaikinės visuomenės skaudulius ir silpnąsias vietas. Jose mėginama bent kiek išpainioti nesibaigiančių pasaulinių krizių raizgalynę, kad pro jas trumpam prasiskverbtų koks nors vilties spindulys. Visą šį laiką jaučiau nekantrumą dėl neišmatuojamai lėto meno poveikio. Norėjau rasti problemų sprendimus, bet vis jutau tik nerimo kupiną kovotojo prieš klimato kaitą vienatvę ir beveik iki nukritimo dejavau dėl, regis, nesibaigiančios rūpesčio naštos, kurią jaučiausi benešąs kaip tėvas ir pilietis. Vis dėlto, pastaraisiais metais taip pat patyriau ir tai, kaip skausmo slenksčio peržengimas ilgainiui išprovokuoja visuomenės empatiją ir beveik kiekvieną paskatina padėti kitiems. Tačiau ar tikrai reikia patirti pandemiją ar karą, kad suvoktume, jog mūsų artimas taip pat yra žmogus? Kaip galime greičiau surasti vieni kitus, užuot reagavę tik tuomet, kai žala jau padaryta?

Filosofijos tekstai moko, kad lygiai taip pat, kaip egzistuoju aš, savitu būdu egzistuoja ir kita gyva būtybė ar net objektas. Atrodo, kad tokios mintys aplenkia visuomenę, ir kartais darosi panašu, kad kuo toliau, tuo labiau tolstame nuo gebėjimo ir noro vienas kitą suprasti. Net Baltijos šalyse, kurios per tris dešimtmečius nuo nepriklausomybės atgavimo ryžtingai žengė lygesnės ir laisvesnės visuomenės link, yra apstu sudėtingų klausimų, išryškinančių prieštaringas nuomones. Pavyzdžiui, integruotis į dominuojančią kultūrą nenorintys gyventojai atsiriboja nuo kitų. Vienas pavyzdžių – Baltijos šalių sostinėse rekordiškai sparčiai, palyginti su Europos vidurkiu, didėjanti segregacija. Migracija, saugumas ir pragyvenimo šaltiniai, gamtinės aplinkos niokojimas ir besikeičiančios tradicijos kelia baimę ir kartėlį.

Šiuo metu Baltijos šalių visuomenė išgyvena ne vieną sukrėtimą. Po dešimtmečius trukusio delsimo tiek Estija, tiek Latvija pagaliau pradėjo švietimo reformas, kuriomis siekiama per artimiausius metus panaikinti valstybės finansuojamą švietimą rusų kalba. Nors Estijoje tos pačios lyties asmenų santuokos įteisintos šių metų pradžioje, o Latvijoje civilinės sąjungos legalios tapo šią vasarą, Lietuva dar neįteisino tos pačios lyties asmenų partnerystės jokia forma – nors Seime ir svarstomas įstatymo projektas, suteikiantis tos pačios lyties asmenų poroms tam tikrą (nors ir ribotą) teisinį pripažinimą. Nors šie pokyčiai galėtų potencialiai sustiprinti visuomenę, yra ir nepritariančių ar grėsmę jaučiančių balsų. Kraštutinių dešiniųjų judėjimai šią baimę sėkmingai išnaudoja saviems tikslams. 

Pasak Bruno Latouro, šios konservatyvios revoliucijos priežastis yra globalizacija, kuri, turėjusi skatinti kultūrinę įvairovę, virto į procesą, dėl kurio nyksta ir yra ribojama biologinė rūšių gausa. Joks vietinis net nenori tapti globaliu, jei dėl to turi atsisakyti daugelio bruožų, kurie daro jį ypatingu. Jei prie to pridėsime dar ir dabarties laikams būdingą betiksliškumą ir didžiųjų praeities pasakojimų nesėkmę, tampa nenuostabu, kad daugeliu registrų kenčianti visuomenė stoja į gynybines pozicijas. Tačiau kultūros priklausomybė nuo, o sykiu ir santykis su iš pažiūros nesuinteresuota gamta ir joje knibždančiomis gyvomis būtybėmis yra faktas. Suragėję praeities nacionaliniai mitai turi vienaip ar kitaip priimti ir suteikti vietos požiūriams, kuriems iki šiol juose nebuvo atstovaujama. Latouras pasiūlo naują politinį subjektą – Terraną arba žemietį, kuris, mano supratimu, apima visas būtybes ir objektus. Tačiau kaip tapti empatišku ir rūpestingu Terranu?

Būti subjektu reiškia būti ir laisvu, ir užkariautu vienu metu. Maggie Nelson pastebi, kad klausimas yra ne tai, ar esame persipynę, bet kaip mes deramės, kovojame ir šokame šioje pynėje. Paranoja, neviltis ir nuolatinis grėsmės lūkestis riboja žmonijos galimybes ką nors nuveikti ir dėl dabarties, ir dėl ateities. Mums reikia naujų būdų jausti ir pripažinti, kad galimi ir kitokie sambūvio būdai. Ir ne tik kokioje nors neaiškioje revoliucinėje ateityje ar idealizuotoje praeityje, bet čia ir dabar.

Išgręžti savo paties formos skylę šiuo metu galiojančiose normose jau yra bene kasdienis išbandymas. Kaip į juodai baltas konfrontacijas įlieti pilkų atspalvių? Kur galime rasti šiuos naujus būdus jausti ir pažinti? Ar įmanoma, kad regione, kurio istoriją sudaro kančios, represijų ir susitaikymo pasakojimai, kurie ir steigia, ir komplikuoja mūsų nacionalines tapatybes, mums užteks jautrumo ne tik pastebėti supančius sunkumus, bet ir į juos įsijausti?

Perdegiau svajodamas apie tokią rūpestingą utopiją, kol pamažu išsibudinęs ėmiausi mąstyti apie meno kūrinius ir menininkus. Remdamiesi savo asmenine patirtimi, jie nušviečia, o gal net įžiebia vilties kibirkštį, bylodami apie patyrimus ir klausimus, nesulaukiančius deramo dėmesio arba liekančiais tabu. Šioje parodoje dalyvaujančių menininkų darbuose kalbama apie santykius, rūpestį, socialinius vaidmenis ir atsakomybę, kalbą ir etniškumą, pažeidžiamumą ir smurtą. Nors juose nerasime konkrečių atsakymų į iškeltus klausimus, šie meno kūriniai rodo, kad žinios, būtinos norint suprasti vieniems kitus ir judėti pirmyn, yra ranka pasiekiamos.

Man atrodo, kad vienas iš svarbiausių gyvenimo klausimų yra ką daryti su mums duotu laiku. Tikras rūpestis reikalauja ilgalaikio atsidavimo, bet nesu tikras, ar patirties intensyvumas turi daug ką bendro su jos trukme. Net ir trumpalaikis susitikimas su kitu žmogumi gali sukrėsti iki sielos gelmių. Ar atpažinus tai, kas mums iš tiesų rūpi, įmanoma atsispirti jėgoms, kurios bando užgrobti mūsų dėmesį? Vieni kitus švelniai apglėbkime, net jei tik akimirkai.